Mergvakaris Rumšiškėse

Mergvakaris Rumšiškėse

Man labai gražu, kad pelnytai grįžta į madą mūsų protėvių tradicijos. Mes tiek daug nežinome! O juk visi papročiai, senosios tradicijos yra mūsų šaknys. Tai yra mūsų turtas, kuriuo mes galime didžiuotis. Esu mačius vestuvių bei krikštynų apeigas, bet mergvakario apeigas ir man teko šią vasarą pamatyti pirmą kartą. Labai gražios keturios sesės, mama, dukra ir kelios draugės mergvakarį vyko paminėti į Rumšiškių liaudies ir buities muziejų.

Užsiėmimo metu Rumšiškėse sužinosite primirštas XIX a. pb. – XX a. pr. vestuvių išvakarių apeigas, kurios vykdavo nuotakos namuose. Merginos mergvakario metu leisis į kelionę laiku – pabuvosite senovės kaime ir prie balta drobine staltiese uždengto stalo, senovinių eksponatų apsuptyje patirsite tikrą priešvestuvinį jaudulį. Bus renkama vyriausia pamergė, nuotaka matuosis senovinius vestuvinius drabužius, atsisveikins su gėlių darželiu, tradiciškai  bus apdovanojama. Taip pat bus pinamas rūtų vainikėlis, mokomasi rišti nuometą – senovinį ištekėjusios moters galvos apdangalą. Būsimoji nuotaka išgirs patarimus, kaip elgtis per vestuves, kad santuokinis gyvenimas būtų sėkmingas.  Na, o netekėjusios merginos išgirs paslaptis, kaip susirasti jaunikį.

Senoviniame lietuviškame mergvakaryje dalyvavo įvairaus amžiaus moterys. Į šventę ateidavo artimiausios būsimos nuotakos moterys: mama, močiutė, seserys, draugės, tetos ir kitos kaimynystėje gyvenančios gerbiamos moterys. Anksčiau mergvakaris turėjo ir kitų pavadinimų – buvo vadinamas pintuvėmis, vakarynomis, prieveseliu.

Tradicinis lietuviškas mergvakaris nebuvo įmanomas be nuotakos apraudojimo.

Mergvakaris – atsisveikinimo su tėvų namais, nerūpestinga jaunyste ir draugėmis šventė. Moterys giedojo raudas išlydėdamos merginą į kitą, ištekėjusios moters, gyvenimą. Skirtingai nei šiandien, senovinio mergvakario atmosfera buvo graudi. Visi puikiai suprato, kad mergina turės palikti savo gimtuosius namus ir persikelti gyventi į vyro namus. Paprastai vyro namai būdavo kitame kaime, dėl to visi žinojo, kad mergina grįš aplankyti gimtojo kaimo tik du kartus per metus, kadangi daug dirbant ir auginant vaikus tam paprasčiausiai nebeliks laiko.

Lietuviškame mergvakaryje moterys dovanodavo jaunajai naujus batelius, kuriuose buvo paslėptas pinigėlis, simbolizuojantis laimingą sutuoktinių gyvenimą. Taip pat buvo paplitusi tradicija dovanoti prijuostes, rankšluosčius ir karolius. Merginos iš anksto nuskindavo gėlių tam, kad galėtų nupinti jaunajai vainiką, kurį ji privalės užsidėti per vestuves. Vainikas būtinai turėjo būti su rūtomis, nes jos – nekaltybės ir doros merginos simbolis. Galiausiai pamergės išsirinkdavo gražiausią vainiką, uždėdavo jį jaunajai ir dovanodavo veidrodėlį. Jaunoji turėjo pažiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje ir per dešinįjį petį mesti šukas, kuriomis merginos jai šukavo plaukus. Netekėjusios merginos atsistodavo nuotakai už nugaros. Ta mergina, į kurią pataikydavo šukos, turėjo ištekėti pirmiausiai.

Šventės pabaigoje moterys eidavo į pirtį, kadangi tikėjo, kad tai padės apsivalyti nuo negandų ir apšvarinus kūną bei mintis sukurti naują laimingą šeimą.

Mus rasite: